Lietuvoje globos namai daugeliui asocijuojasi su abejingumu tėvams ar seneliams. Neva juos, norėdami išvengti rūpesčių su vyresniąja karta, vaikai ar anūkai išveža globoti svetimiesiems.
Kartais pasakoma net labai šiurkščiai: „Atidavė į prieglaudą.“ Piktinamasi dėl susvetimėjimo tarp pačių artimiausių žmonių. Į šuns dienas dedami tie, kurių šeimos nariai gyvena ne kartu, o įkurdinti senelių namuose. Neseniai internete prie nuotraukų iš pensiono gyvenimo vienas komentatorius parašė: „Gal padėti tėvams oriai užbaigti savo dienas turėtų geri vaikai, ne valstybė? Juk tėvai padėjo mums atsistoti ant kojų. O mes paliekame juos senatvėje…“
Mano įsitikinimu, sprendimas globos namuose apgyvendinti senyvo amžiaus artimuosius dar nereiškia, kad norima jų atsikratyti. Viskas priklauso nuo vietos ir sąlygų. Jei jos tinkamos, kodėl nepasirinkus aktyvesnio socialinio gyvenimo, nors esi jau garbaus amžiaus ir galbūt silpnokos sveikatos? Argi ne smagu: jaukūs, savais daiktais ir net baldais apstatyti kambariai, kuriuos darbuotojai išvalo ir sutvarko, galimybė atsiduoti mėgstamai veiklai, šalia – žmonės, galintys pasirūpinti, jei kyla bėdų dėl sveikatos, ir bendraamžių bendruomenė, neleidžianti jaustis vienišam? Šiais laikais visai nesudėtinga palaikyti ryšį su artimaisiais. Mobilusis telefonas, nedidelis kompiuteris su internetu – ir gali kasdien persimesti bent keliais žodžiais. O savaitgaliais sulaukti svečių arba pats kur nors nuvykti.
Mano piešiamas vaizdas pernelyg šviesus ir optimistiškas? Tokie senelių namai brangūs ir daugeliui ne pagal kišenę? Geras sąlygas gali turėti tik turtingi senjorai? Taigi tuo ir derėtų rūpintis – kad į padoresnius pensionus nebūtų tokių eilių. Juk, kaip sakoma, greičiau numirsi, negu sulauksi ten vietos. O valstybiniai globos namai neturėtų priminti vargšų prieglaudų. Reikia besti pirštu į valdžią ir klausti: „Ar norėtumėte, kad čia gyventų jūsų tėvai? Ne? Tada kodėl manote, jog kitiems tai – tinkama vieta?“ Ir priminti, kad vėjais išskrenda milijonai, skiriami nesėkmingiems, nevykusiems projektams. Geriau tomis lėšomis parodyti pagarbą senatvei.
Galiausiai yra šimtas būdų, kaip prasimanyti pinigų. Juk dauguma žmonių turi namus, tad, tarkime, išnuomojus juos galima persikelti ten, kur dienas leisi ne žiūrėdamas pro langą ir mąstydamas, kiek daug bičiulių jau išėję anapilin, o tu lyg atskirtas nuo gyvenimo, bet jaukioje aplinkoje bendraudamas su senjorų kompanija. Galime ir patys po truputį kaupti, kad senatvėje gyventume oriai (nors šis žodis dabar taip nuvalkiotas, jog praranda prasmę). Kai kurie žmonės, mąstantys tik apie šią dieną, tvirtina, esą jie negyvens tiek, kad reikėtų rūpintis, kas bus, kai pasens. Tokių ironiškai vertėtų paklausti: „O jei nutiks tokia nelaimė, kad jūsų gyvenimas bus labai ilgas?“
Taigi pirmiausia būtina keisti požiūrį. Senelių namai savaime nėra blogis. Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Šveicarijoje, dabar yra pensionų, kuriuose garbaus amžiaus žmonės gyvena atskiruose butuose. Jie vadinami senjorų namais, ir ši gyventojų autonomija labai gerbiama. Už gyvenimą tuose namuose mokama atsižvelgiant į tai, kokia teikiama pagalba. Vieniems senjorams atnešami laikraščiai, kitiems – pagamintas maistas, kai kam jau reikia ir medicininės pagalbos. Dar yra senelių namų, kuriais rūpinasi vienuolės. Ten gyvenimas santykinai nebrangus, o priežiūra – gera ir širdinga. Vakarų Europos žmonės nelinkę smerkti tų, kurių artimieji senatvę leidžia vienokiame ar kitokiame pensione, nes patys seneliai nenori būti našta kitiems šeimos nariams. Apskritai Vakarų Europos gyventojai, tarp jų ir senjorai, stengiasi būti nepriklausomi. Mūsų krašte vis dar manoma: turi atidirbti už tai, kad buvai užaugintas, ir užmiršęs save ištisą parą eiti slaugytojo pareigas, užuot patikėjęs šiuos reikalus profesionalui. Tiesa, jau ir Lietuvoje esu girdėjusi pažįstamus pasakojant, kad jų tėvai pageidauja senatvę leisti pensione. Tai ir yra svarbiausia – žmogus pats turi to norėti, o ne būti išgrūstas iš namų.
www.lzinios.lt