Užuominą apie senelių namus ne vienas senjoras priima kaip įžeidimą, tačiau ką daryti, jeigu darbuose paskendę ar užsienin laimės ieškoti išvažiavę vaikai negali pasirūpinti gyvenimo naštos prislėgtais tėvais?
Realybė sparčiai keičiasi
Ar gali gyvenimo vakaras būti šviesus ne savo namuose? Ar reikia pykti ant vaikų, kurie, neturėdami sąlygų pasirūpinti patys, savo seniems tėvams siūlo pastogę, kurioje nekrykštaus anūkai, užtai bus personalo, kuris deramai pasirūpins garbaus amžiaus žmogumi?
Ar senelių namai šiandienėje Lietuvoje tebėra ta įstaiga, kuriai patikėję tėvus vaikai apie šį faktą kalba rausdami ir pašnibždomis?
Paklypusios dvejos medinės rogelės prie privačios „Karališkos rezidencijos“ durų nejučiomis verčia krūptelėti. „Kažkas senus tėvus atvežė“, – šauna į galvą mintis, lyg gretindama šiandieną su tautosaka tapusiu pasakojimu.
Tačiau įžengus vidun į namus, kuriuose gyvenimo saulėlydį pasitinka turtingi žmonės ar pasiturinčių vaikų tėvai, užlieja ramybė tarp prabangių antikvarinių baldų, gėlių ir nepriekaištingos švaros.
„Daug daug dainelių, mieloji sese…“ – pasigirsta akordeono garsų lydima daina, pravėrus vieno kambarių duris.
Pensionato gali net nepriminti
Gyvenime daug ką pasakiusios ir dar daugiau nutylėjusios lūpos čepsi plaktą grietinėlę su šaldytomis braškėmis. Švelnus šaukštelių skimbčiojimas netrukdo nei dainuojantiesiems, nei klausantiesiems.
„Dabar priešpiečiai. Nevaikštantys senjorai užkandžiauja kambariuose“, – tyliai perspėja „Karališkos rezidencijos“ direktorė Inga Milerienė. Ir patikslina – pietauja jie kasdien restorane. Šiandien – kalakutienos maltinis arba troškinta tilapija.
Popiet visi šių namų gyventojai „važiuos prie jūros“ – audiovizualinės terapijos bene labiausiai laukia senoliai. Jūros bangų garsai, smėlis, į kurį galima sukišti rankas, kriauklės, kurias padovanojo patys gyventojai, juos nuramina, atpalaiduoja, o kartais išprovokuoja ir diskusijoms su psichologe.
Grasinimai sūnui išsipildė
„Gyvenau Vilniuje, sūnus problemiškas. Visada grasindavau jam, kad parduosiu butą ir išvažiuosiu į patį brangiausią pensioną“, – padėjęs akordeoną leidžiasi į kalbas Bronius. Metus praleidęs „Karališkoje rezidencijoje“, neregys vyras nebenori iš čia niekur važiuoti.
Broniuku personalo ir rezidencijos gyventojų vadinamas vyras džiaugiasi įkalbinęs Adolfą – bičiulį, su kuriuo čia susipažino, nevažiuoti pas draugę į kitą Lietuvos pakraštį. „Čia ta priežiūra ir paslaugus kolektyvas pailgino jo gyvenimą ne vienus metus. Pas draugę jau turbūt būtų numiręs“, – svarstė Broniukas.
„Ar turiu draugę? Kaip čia mandriau pasakius? Tai – konfidencialu. Mano ištikimiausia draugė – baltoji lazdelė“, – nusišypso neregys. „Karališkoje rezidencijoje“ jis – žvaigždė, mat virkdydamas akordeoną ir dainuodamas jaunystės laikų dainas buria aplink save kitus, kasdien laukiančius tokių pasisėdėjimų.
Tokių kaip Broniukas, nuolat gyvenančių rezidencijoje, – apie 20. Kiti atvažiuoja čia pakeisti aplinką ar prireikus pagalbos, kai amžiaus naštos prislėgtu žmogum kurį laiką negali rūpintis artimieji.
Vieniša aristokratė
Devyniasdešimtmetį perkopusi Birutė laiką mieliau leidžia viena. „Kiti silpni, ligoti, nėra čia su kuo bendrauti. Aš stipriausia šitam aukšte, tik tie metai kliudo“, – šypsosi stilinga senjorė, bet apie metus prašo neklausti.
Ji šiuose namuose žiemoja jau ketvirtus metus, o vasarą važiuoja namo į Kauną, poilsiauja prie jūros.
Kasdien nepriekaištingai pasidabinusi Birutė skaito laikraščius, knygas, mėgsta žvelgti į už lango žaliuojantį mišką.
„Du vyrus turėjau, o dabar likau visai viena. Prasiblaškau čia“, – netuščiažodžiauja žilagalvė.
Išskiria tik mirtis
„Šešiolika metų čia jau gyvenu – tai mano namučiai“, – šypsodamasi glosto servetėlėmis išdabintą savo spintelę valdiškos įstaigos – Kauno Panemunės senelių namų gyventoja Adelė. Prabangiais antikvariniais baldais šie namai netviska, bet apie savo dienas skubantys pasakoti senjorai džiaugiasi šia savo gyvenimo stotele.
„Man – trisdešimt, – išgirdusi klausimą apie metų naštą šelmiškai merkia akį Adelė ir priduria: – Kaip jaučiuosi, tiek ir sakau.“ Dvylikos kvadratinių metrų kambarėlyje dviese kiek ankštoka, bet kambario draugės Adelė ir Aldona tikina nesipykstančios.
„Aš kambaryje mažai būnu“, – sako Aldona ir skuba rodyti rankdarbių terapijai skirtame kambaryje sukauptas gėrybes: pilnas lentynas iš vielos kruopščiai susuktų medelių, vilnos darbelius, dėžutes su karoliukais, sagomis ir kitokiais moterims mielais niekučiais.
Į virtuvėlę išgerti arbatos užsukęs Griša nešnekus – jo draugas prieš dieną iškeliavo anapilin. Griša prie stalo sėdi vienas. Atsidūsta. Tik džiaugiasi, kad po remonto virtuvėlė jo kaimynystėje įsikūrė – patogiau pasiramsčiuojant lazdele ateiti.
Jaunesnių kaimynystė nepatinka
„Kai kuriems kliūva mūsų pavadinimas. Gaila, kad kalbininkai neleidžia vartoti žodžio „pensionas“, – gūžtelėja pečiais Kauno Panemunės senelių namų direktorė Aldona Krinickienė. Pasirodo, net sulaukę garbaus amžiaus, ne visi nori būti seneliais.
„Atvažiavo tokia ponia iš Amerikos apsižiūrėti. Jai čia labai patiko, tik moteriškė susirūpino: „Man dar tik aštuoniasdešimt, tai kaip reikės draugėms pasakyti, kad senelių namuose gyvenu?“ – vizitą prisimena A.Krinickienė.
50 metų Kanadoje pragyvenęs Vytautas vienviečiame kambaryje pats pagal savo skonį išdažė sienas, suprojektavo baldus. „Labai traukė grįžti. Čia Lietuva, ir geriau būti jau negali“, – pareiškia senjoras. Tiesa, jis pripažino, kad nuo rūpesčių vaduoja kanadietiška pensija.
Vytautas kasdien važiuoja į Laisvės alėją, nusiperka laikraščių, užeina į Centrinį paštą, nes mėgsta rašyti laiškus Kanadoje likusiai draugei Reginai ir ne tik jai.
Ne visi kaimynai džiugina
Panemunės senelių namų direktorė džiaugiasi, kad per kelerius metus aplinka ir įvaizdis gerokai pasikeitė: įrengta nauja autonominė katilinė, pakeisti langai, o viduje irgi viskas po truputį gražėja.
„Pavasarį ketiname pradėti trečiojo aukšto statybą. Ten įsikurs šiuolaikiškas ir modernus dienos centras demencija sergantiems senjorams“, – planus atskleidžia vadovė.
Tiesa, šiuose namuose užuovėją randa ne tik senjorai. Dabar čia gyvena kelios moterys, kurioms dar toli iki pensijos, bet joms reikalinga nuolatinė medikų, socialinių darbuotojų pagalba. „Iš tikrųjų asocialiems, alkoholikams, sunkiomis ligomis sergantiems vidutinio amžiaus žmonėms turėtų būti atskiri namai. Savivaldybė tokių neturi, tad tenka priglausti ir mums“, – skėstelėja rankomis A.Krinickienė. Seneliai tokia kaimynyste nelabai džiaugiasi.
Į mišką nebeveža
„Daugėja tokių gyventojų, kuriems reikalinga medicininė slauga, dėl to nemažai investavome į slaugos skyrių“, – pastarųjų metų tendenciją pastebi A.Krinickienė.
Šiame skyriuje slaugoma Veronika mikliai paspaudžia funkcinės lovos pultelį ir įsitaiso pusiau sėdomis, kad matytų pašnekovą. „Namie būčiau po kelių dienų numirusi, o čia atsigavau, kalba grįžo, tik kojos dar nenori klausyti“, – su šypsena veide giriasi moteris, 50 dienų buvusi ištikta komos. Iš ligoninės ji persikraustė ne į savo, o į senelių namus.
Ar senelių namuose gyvenantys senjorai jaučiasi labiau nuskriausti nei tie, kurie vieni dienas leidžia namuose? O gal atvirkščiai? Vieno atsakymo tikėtis sunku.
Tačiau ir Panemunės senelių namų, ir šalia Birštono įsikūrusios „Karališkos rezidencijos“ direktorės neslepia – visuomenės požiūris į tokias senjorams skirtas įstaigas keičiasi. Racionaliai mąstantiems žmonėms tokie namai nebėra bausmė už negerai išauklėtus vaikus.
„Ar sulaukusi garbingo amžiaus pati norėtumėte tokioje rezidencijoje gyventi?“, – klausiu „Karališkos rezidencijos“ direktorės. Ji sakosi dar niekada apie tai negalvojusi. Bet pripažįsta, kad, prireikus pagalbos, tokią išeitį rinktųsi.
Rogelėmis vaikai tėvų į mišką nebeveža. Pasijuntu mitų griovėja.
„Karališka rezidencija“. Privati įstaiga
Kaina: 99 litai per dieną (apie 3 tūkst. litų per mėnesį), jeigu gyventojui nereikalinga nuolatinė priežiūra, intensyvi medicinos pagalba ir pan.
Sąlygos: gyvenama po vieną, moderni pagalbos iškvietimo sistema, kiekvienas kambarys turi higienos patalpą su tualetu ir dušu. Dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, medicinos slaugytojos, gydytojai, kineziterapeutai. Galima naudotis vandens procedūromis, yra natūralaus mineralinio vandens šaltinis. Reguliariai lanko kunigas, yra koplyčia.
Maitinimas: 5 kartus per dieną, patiekalus galima rinktis. Esant reikalui, patiekiamas trintas maistas.
Gyventojų amžius: 65–93 metai
Eilė: laukiančiųjų eilėje nėra, yra laisvų vietų.
Panemunės senelių namai. Savivaldybės įstaiga
Kaina: gyventojas moka 80 proc. savo pensijos, likusią dalį dengia savivaldybė. Jeigu gyventojas turi nekilnojamojo turto, artimieji kas mėnesį papildomai turi mokėti 1 proc. turto vertės. Turto mokestis neimamas, jeigu už globojamą gyventoją mokama visa išlaikymui reikalinga suma. Išlaikymas su socialine globa – 1764 litai per mėnesį, su medicinine slauga – 1982 litai per mėnesį.
Sąlygos: gyvenama po vieną arba po du. Kambariai turi higienos patalpą su dušu ir tualetu. Slaugos skyriuje – pagalbos iškvietimo sistema. Dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, medicinos slaugytojos, kineziterapeutas. Reguliariai lanko kunigas, yra koplyčia.
Maitinimas: 4 kartus per dieną. Patiekalus galima rinktis. Reikalui esant, tiekiamas trintas maistas.
Gyventojų amžius: 43–98 metai.
Vietos: 83
Eilė: vietos laukia apie 20 žmonių.
www.manosveiktata.lt